Archyvas October, 2006
šiaip tai nepykite… (trečias bandymas)
paskutinė diena
nyki mintis gudžioj nakty
nors ne
ir dar karta ne
tai tik apgaulė ir šviesa
ėjimas kartais i tuščia tylą
pro godžiai šniokščiančias pušis
per siaurą lyg bordiuras taką
o kartais tiesiai
ėjimas ten kur veda akys
tiksliau neveda
nes nieko nesimato
nyki mintis gudžioj nakty
ir vėl nyki
turbūt toji mintis
kuri nors kartais galėtų būti bent šiek tiek linksmesnė
bet ji ta pati gudžioj nakty
taip pat nyki
kokie ten paukščiai
ai baikime galbūt geriau
nes nieko niekur nebėra
nėra ir to ko labai norėtum
tai va mintis
Naujai gyvensim savo stichijoj atgal.
Taigi šiandien nusikirpau kasas vėl. Ėjau net į kirpyklą. Padarė padorią normalios moterės pričioskę. Grįžau namo – nusikirpau savaip. Kaip visada. Ai. Nu neliečiau priekinių plaukų. Tai kirpčiukų kirpimas man kainavo 32 litus. Stengiuosi apie tai negalvoti.
Kerpuosi visada tada, kai lyg ir koks naujas gyvenimo etapas atsibeldžia. Tada lengviau man persiorientuot.
Kaip ten bebūtų, kerpant uodegą visiškai nesuvirpėjo niekas viduriuose. Man turbūt lemta susivėlusiai būt. Jau senokai save tokią bemačiau. Pasidžiaukime kartu ;-))
wowka
(Ne)pastebėjimai
Šitas pasaulio kraštas
Tik spėjau grįžt – o kad lygu lygu.
Turi savojo žavesio tos lygumos, bet tarp kalnų kaip tarp sienų saugiai sau jauties.
Bet užtai kaip ne visur, kažkas jau dygt pradeda.
Man sakė, kad čia kviečiai :-)
Telyčaitės prie pat kelio bando atrajot.
Tokių stebuklų nelabai pamatysi šaly, kurioj pienas auga parduotuvėj.
Aišku, gera, kai vaizdai skamba sutartinėm
O ir sava Margė seniai matyta :-)
O dėl šito atsiprašau – kažkaip labai prie temos buvo ;-)))
Anas pasaulio kraštas
Sveikinimai iš Seward, Alaska, United States, 99664.
Jau pradėjau pamilti tą žemę, o čia, matai,
jau ir nešdintis atgalios reikia…
Aš labai trumpai – ne su klaviatūra čia lietis. Nors akis akin irgi ne kas teišeitų…
Nepaisant to, ne visada jie susirenka savo pačiuptas dievaites. Arba tiesiog tos lipa iš kranto ir viliasi atkreipti dėmesį …
Be žuvėdrų ten ir paukščių visokių nelietuviškai spalvotų skraido. Tik šiuo atveju pasitaikė itin standartinis…
Šiam Aliaskos kraštui, Kenai Peninsula vadinamu, 1964 metais teko pajust, ką reiškia žemės drebėjimas. Tą patį pajuto ir medžiai, kai besiverčianti druska nudegino jų šaknis…
Nukentėjo ir Sewardo miestas, kuriame ir praleidau visą vasarą. Drebėjimas sukėlė milžinišką cunamį ir nuplovė viską, kas stovėjo kalno papėdėj. Čia senojo Sewardo liekanos.
Ir toj pačioj Aliaskoj mano siela surado sau draugą. Susipažinkit – čia Čarlis ;-)
Ten parduotos dienos nelabai lengvos buvo, Aliaskos žmonės nors ir vieni geraširdiškiausių visam žemyne, bet amerikietiškumas liejasi. Maistas – vienas "sandwich'as". Moterys autobusus vairuoja. Moterys kelius greideriuoja.
Galimybėms ten – lobynas. Tik noro vietiniai neranda. Gal wowka pasinaudos kada nors tuo :-)