Archyvas October, 2007

Apie maistą

Čia ne per seniausiai gurkšnojau alutį vienoje maitinimo įstaigoje ir varčiau kažkokią ten brošiūrėlę, kur būna ant stalo padėta. Na ir aptikau tokį vat puslapį:

DSC00127

Kažkaip pavadinimas ir vaizdas fotonuotraukoje man susivedė į vieną visumą ir akimirkai įsivaizdavau, kad tai yra patiekalas, tarkim, mano lėkštėje. Tai vat truputį net supykino tada…

Įvaizdis yra viskas

Šiandien gavau tokį komplimentą (ištrauka-citata):

…"o tu tai kai nenutrūkstamos gamybos makaronų beigi vermišelių fabrikas, tai.. "

Tiesa slypi kažkur anapus.. :)

Kaip aš vairuoju

Norėjau šustrai nuvažiuot dar šustriau apsipirkti šustroj parduotuvėje. Užsisvajojau, kad sėdžiu džipe :)

 Nuotrauka kalba pati už mane :)

 Papildymas :

Sveikinimų skyrelis :)

Sveikinu Basą su gimtadieniu :) Nesušlapk basų kojyčių ir nesusirk :)

Wowka pagaliau ištekėjo!

Nesiplėsiu. Viskas puiku :)

Čia maniškis dar rėdosi ir jaudinasi

         

O nuo čia jau mes šeima :)

     

 

           

 

Trumpos simpatiškos vestuvytės. Ačiū  :)

       

 

wowka 

Sveikinimai

Miela jau Ponia Rūta Voveriene Petty, dideliausi sveikinimai tokia nuostabia proga. Kad ir tu manęs nemėgsti, bet vistiek norėčiau tave apkabint dabar :)

Pasipiktinimas 2

    Aš irgi norėčiau pasipiktinti. Nors gal greičiau dabar ima tik juokas iš situacijos, bet tuo metu buvau pasiutus. Taigi, viskas prasidėjo, kai mano vyras apsirgo tradicinėm Lietuvos gerklinėm ligom. Keista, niekada nesirgęs, nors šiaurėj gyvena, o čia, matai, pagavo kvaraba. Taigi, kiekvieną dieną jam darėsi vis blogiau. Davėm visokių vaistų, pagaliau baigėm antibiotikais (turim pažįstamų vaistinėse). Niekas nepadėjo, dar blogiau pasidarė – nebegalėjo visai valgyt. Išgulėjo savaitę (savaitę ir nevalgė nei gėrė), išseko. Jau tėvai net galvojo, kad depresija pradėjo kibt, nes tūnodavo visą laiką su užtrauktom užuolaidom po kaldra. 

    Vieną dieną grįžus po darbo radau jau visai nusikankinusį. Skambinom vietinei daktarei, sako, geriau vežkit į greitąją, nes aš namų sąlygom nelabai ką galėsiu padėt tokioj situacijoj. Na gerai, vežam į Prienus į greitąją. Dar paminėsiu, kad vyras draudimo neturi, tai mes jau ir patys susiprotėjom, kad reikės mokėt pinigus. Nuvežėm, atvedėm į priimamąjį, paaiškinom situaciją budinčiajai, toji pasimetė (suprantama), o vyras vos pastovi ant kojų. Pagaliau susiprotėjo nuvest į kažkokį kambariuką, pasodino, po kiek laiko sugalvojo pamatuot temperatūrą. Iškart paminėjo, kad reikės mokėt pinigus už bet kokią konsultaciją, mes sutikom. Po to kažkam paskambino ir liepė eit į kitą pastatą, bandyt užsiregistruot ir po to gal kas išeis (!). Nueinam, prisistatom registratūroj, aš buvau aprėkta dėl nesuprantamo vardo ir pavardės pase, dar gavau rėkt, kad nėra ką įrašyt į a.k vietą (amerikiečiai tokio dalyko neturi). Pradėjo aiškint, kad reikės mokėt, o gal ir šiaip, nežinia, ar kas jį apžiūrės. Vienu žodžiu, nuteikė taip, kad tikrai nieko gero nesitikėjom. Aš pradėjau siust, maždaug, tai ką, žmogų vos ne mirštantį ant slenksčio paliksit?! Mes vaistų normalių net negalim be recepto nusipirkt! Pagaliau pakvietė į LOR kabinetą. Abi buvo, ir daktarė, ir iš registratūros. Iš pradžių aprėkė, kad jis nemoka kalbėt lietuviškai. Nu, tikrąja žodžio prasme aprėkė. Ne iškart pradėjo apžiūrinėt ligonį, o pradėjo moralizuot, kad už dyką čia niekas nieko nedarys. Maždaug, iš registratūros pradėjo aiškint, kad daktarė jį priėmė tik dėl to, kad yra geras žmogus ir kad jo visai neprivalo niekas priimt. Pasiutau visai, sakau, tai po velnių, sakysit kiek reikia mokėt ar ne?! Tada jau numykė ir pradėjo apžiūrinėt. Aišku, apžiūra truko gal kokią pusę minutės, bet, pasirodo, nustatė anginą, laringitą ir dar liaukų uždegimą, – bent jau taip sakė. Išrašė stipresnių antibiotikų, ketanovo (blet, net ir tas su receptu…) ir paleido užsiprašę 20 litų. Vėliau vyras tik po savaitės atsistojo ant kojų.

    Dabar aš ir galvoju, po velnių, ar negali sudaryt kokio nors veiksmų plano, ką daryt tokiu atveju? Taigi negi paliks besikankinantį žmogų likimo valiai vien dėl to, kad jis ne Lietuvos pilietis ir dar neturi draudimo? Dar, matai, drasko akis! Žiauriai likau nusivylus… Aišku, tuo metu mums tik reikėjo išgirst diagnozę ir gaut geresnių vaistų, tai tuo atžvilgiu viskas gerai. Bet aptarnavimo kultūra, jaučiu, kaip ir visada buvo, – apgailėtina.

 

 P.S. O čia tik šiaip linksmas pastebėjimas – nurašydama nuo paso vardą pavardę (Charles Petty) recepte daktarė padarė 3 klaidas :)) Žinoma, atleistina…

 

wowka 

Pasipiktinkim truputėlį :)

Nu zinokit pykstu aš ant šitų visų degalinių. O dėl ko, skaitykite toliau.

Atsikėliau sau gražų sekmadienio rytą, pasidabinau ir susiruošiau pasivėžint. Išeinu į lauką – padanga tuščia. Iki pat ratlankio išsileidusi. Ot gražiausia, pamaniau. Skambinu broliui, sako, važiuok iki artimiausios degalinės. Skambinu kitam nebroliui, sako, tik nevažiuok greit. Nu gerai. Įsijungiau avarinę ir pajudėjau. Judu sau 5 km/h greičiu, visi mane lenkia, aš pamojuoju, pasišypsau, ale neilgam..

Pirma degalinė – Neste. Padangų pripūtimo įrankių nėra. Antra stotelė – Uno x. Daug daug vairuotojų, norinčių nusiplaut mašinas ir viena aš, norinti prisipūsti tą vienintelę padangą. Nėra! Trečia stotelė – nebežinau kur. Sustoju prie mašinos. Lauke kažkoks vyras krapštinėjasi. Mandagiai nusišypsau savo titanine šypsena su gumutėm (kas nežinot, dar pora mėnesių turit, norint mane pamatyt gražią :) ) ir mandagiai klausiu, kur čia galima rasti degalinę, kurioje YRA pūtimo aparatas. Jis sako, va pasukit  link Pilatės ir ten rasit degalinę. Sakau, kad man nebelabai yra noras vilktis su savo tokia žavia išsileidusia padanga. Na tada jis išsitraukė rankinę pompikę. Aš tik šmukšt, išlipau, sakau, papumpuosiu. Sako, tai gal padangą atsarginę turi? Joooo, sakau, yra yra :) Atsidariau bagažinę, o ten visa amunicija :) Na, sakau, tai gal man pagelbėsit? :) Klinkt klinkt akytėm. Tai žinoma, sako :) Taigi, pakeitė jis man padangą, tai vos nešokau ant kaklo iš to džiaugsmo. Likau skolinga žmogučiui. Patrepsėjau kojytėm iš tos neapsakomos laimės, įsėdau į mašiniųką, pamojavau ir nušvilpiau su vėjeliu. Fainas vyrukas, galvoju, va, yra dar ant svieto TOKIŲ žmonių :)

Taigi, jei šį mano tekstuką netyčia paskaitys Geradarytojas, tai linkėjimai ir ačiū už išgelbėjimą :)

Pagarbiai

angelocka

Village people

Sekmadienio popietę nulėkėm iki prosenelių žemės. Prieš 3 metus buvo giminės susigėrimas. Tai su pusbroliu bandėm prisiminti kurioje vietoje buvo pakastas Alitos brendžio butelys.

Geras oras dar buvo.

…šakės ir šienas turbūt ne man.

Bet šeip turėt sodybą visai norėčiau. Patiktų man krapšytis aplink.

 

Prozak'ius iš pakaunės.

 

Trumpa išvykos ataskaita

 

 Buvau patekęs į broliškos Europos Sąjungos respublikos Italijos miestą Boloniją. Miestas senas ir turi didžiulį senamiestį, kuris pasižymi tokia architektūrine ypatybe, kad yra labai gausus tokių mmm…, na angliškai jie vadinami porticoe, mes kaip kaimiečiai tai vadinom galerijomis. Iš viso jų mieste yra 35 kilometrai ir daugiau pasaulyje niekur tiek daug nėra. Atrodo tos galerijos maždaug sekančiu būdu: 

pict3931-medium.JPG  pict3932-medium.JPG pict3933-medium.JPG pict3940-medium.JPG pict3948-medium.JPG

 Krč. jos yra visur. Iš pradžių tai atrodo labai gražu, tačiau ilgiau pavaikščiojus jomis, na kokią trečią dieną, mane pradėjo apimti toks negeras jausmas, kad man jau jų gana ir visai nenorėčiau čia gyventi, nes turbūt išprotėčiau pamažu.

Na, kitas būdingas dalykas, kuris ir jums turbūt nebus paslaptis, tai įvairiausio plauko motorizuotų dviračių transporto priemonių gausa. Tai atrodo maždaug sekančiu būdu:  

pict3942-medium.JPG  pict3947-medium.JPG pict3956-medium.JPG

 Na o šiaip tai miestas tikrai gražus, su savo atmosfera ir daugybe dostaprimečiatelnostjų, kurių visų be abejo nespėjau aplankyti. 

pict3963-medium.JPG  pict3964-medium.JPG pict3981-medium.JPG

 Tiesa sakant, tai kur čia labai ir spėsi, jeigu vakarais viešbučio stalas atrodydavo maždaug tokiu būdu, kaip atvaizduota pirmoje iš žemiau esančių fotografijų, o vėlyvų pusryčių mieste stalelis maždaug tokiu būdu, kaip atvaizduota antrojoje iš žemiau esančių fotografijų. 

pict3970-medium.JPG  dsc00118-medium.jpg

Reziumuojant galima pridurti, kad pati Italija kaip šalis ir italai, kaip jos žmonės pataisė mano subjektyviai susidarytą išankstinę nuostatą į gerąją pusę. Žinoma, nereikia pamiršti, kad buvau šiaurinėje respublikos dalyje, kuri, šaltinių teigimu, ženkliai skiriasi nuo pietinės. 

Ačiū už dėmesį, arivederči. 

Kitas Lietuvos galas

Atsikėliau labai gražų ir rudeniškai saulėtą šeštadienio rytą ir gavau netikėtą pasiūlymą nuvykti pasivaikščioti pajūriu. Aišku, jokių "ne" net nebuvo. Taigi išvažiavom, nors Vilniuje plaukiojo keli debesėliai. Pakeliui sustojome papusryčiauti.

Kuo arčiau pajūrio, tuo skaistesnė saulytė. Taigi, pirmoji mus Palangoje pasitiko grybė musmirė :)

Kadangi mūsų kelionės tikslas buvo pasivaikščioti, tai atidavėm duoklę Gintaro muziejui ir parkeliui.

 (čia toookia kiTčinė fotkė, visi turistai tik klikina, tik klikina..brr)

Tuomet apsidairėme, kokie vaizdai matomi nuo Birutės kalnooo.

 

Kažkaip netilpau į kadrą.

 Bet tilpo batukai :)

Tada pasukome link jūros. Vandenukas rudeniškai šiltas, žmogai maudosi, smėlis paplautas jūron.

 

Nuėjom iki tilto galo. Jūra tokia rami.. (kaip aš šiandien)

 

Čia toks patiekalas :)

 Apibendrinant kelionę galiu paskayti, kad Palangoje pilna žmonių ir, aišku, pažįstamų (vėėė). Geras oras ir mažai Basanavičiaus gatvėje esančių kioskelių, kur vasarą pardavinėja visokius šūdelius. Skanūs pietūs ir smagi kelionė namo. Kolkas tiek.

Ačiū už dėmesį.

 

Aj, beje, kelionės herojai :

herojai.jpg

Nykštukai

Vieną gražią vasaros mėnesio dieną mano mažoji dukrytė (krikšto) šventė savo gimtadienį. Šventėme vaikų šaly, kur visokie "aptvarai" su kamuoliukais (nuotraukų, kur aš ten su jais būnu, deja nėra), visokie pasišaudymai, tortai, klounai ir t.t.

O va turėjom tokių svečių, su kuriais neatsispyriau nenusifotografavus.

 

Paskutiniai kvėpstelėjimai

Taigi, baigias gražios dienos. Pragiedrėjo čia paskutinėm dienom, bet širdis jaučia, kad prieš blogą :) O jau ir temsta siaubingai greitai – tuoj žiemosim :/ Tad kol dar spėsit, trumpom rankovėm pasivaikščiokit. Mes irgi nugvelbėm popietę, bet taip typ top, nes po grįžimo pradėjo niauktis.

Žinoma, viso pasivaikščiojimo herojumi tapo Deimas. 

Pirmą ir, jaučiu, paskutinį kartą šiais metais džiaugėmės rudens atributais. Deimui tai pirma tokia patirtis su tais šiugždančiais daiktais. Visas  euforijoj.

Gražiai tas parkas atrodo. Neturiu net ką sakyt.

  Va, net ir herojus be žodžių likęs

Ai, nu ką jau čia kalbėt. Va, ir antras herojus į fotkę papuolė.

Bet svarbiausia ką norėjau pasakyt yra tai, kad mūsų šuo ėda daržoves. Ką padarysi, agurkus, obuolius, pomidorus jau sugraužė. Dabar pradėjo burokėlius raut iš žemės.

 

wowka