Atradau netyčia va tokį istorijos gabaliuką, kuris sukelia kartu ir šypseną ir lengvą nostalgiją, o kai kam turbūt ir alergiją :)

http://www.kf.vu.lt/~antanas16/komunistinis%20puslapis/asmenine%20pionieriaus%20knygele.htm

Aš tai tokios knygelės neturėjau, nes nedavė mums, bet pasižadėjimą draugų akivaizdoje esu atlikęs ir iki šiol prisimenu, kaip ten viskas iškilmingai vyko :) Ech, kokie mes buvom geri, nesugadinti, tyraširdžiai pasiryžėliai…

Šiandie vėlavau į darbą, bet vistiek dar buvo automašinų nemažai. Tai prie vieno šviesoforo pabačyjau, kad už manęs automašinoj važiuoja graži moteriškė ir dainuoja sau :) Gaila, kad nelabai matosi kokia graži.

OI…. Kaip negera, žinokit. Nors ir nėr žiemos, bet visas gyvenimo džiaugsmas dingęs… Dabar bandau atsigaut vėpsodama į visokius gėlyčių paveikslus… :(

 O ir šiaip sunku susivokt, kam aš čia ir ko noriu…

wowka…. 

Tarpušventis kai sakant. Žodžiu, Meškos guoly nauja padavėja… Iš to naujumo net stiklines daužo. Ne, yra ir teigiamų aspektų. Pavyzdžiui, visos žvakės, kiek ten jų yra toj tašnylavkėj ant stalų ir palangių, uždegtos dega (seniau tik šiaip būdavo), per televizorių rodomi muzikiniai klipai įgarsinami per kolonėles (seniau televizorius rodydavo sau, o per kolonėles eidavo kažkokia durna radija A2), ant baro trys vazos su gėlėmis (nors čia gal iš po vakar tik taip…), o kas įdomiausia ir man labiausiai patiko, tai ji nuėjusi nuo baro į virtuvę, kai mano, kad niekas nemato, šoka! :) Tai vat, žiūrėsim kaip čia toliau bus, gal ne taip ir blogai viskas. Blenba gera nuotaika, kažkaip suvokiau, kad šiandien prieššventinė diena ir dirbam dar valanda trumpiau, o bet tačiau nuo 14 val. prasideda vienos bendradarbės 50-metis, tai jaučiu, kad taip paprastai čia nesibaigs. Ko gero teks palikti autotransporto priemonę ir pasinaudoti autobusų parko paslaugomis. Sakot reikia kokią nuotrauką įdėt? Na gerai, prašom:

Labai smagu yra beropinėjant po brolio fotelį/lovą prasmegti kažkur gilyn ir jau paskui ten visaip būti, juoktis ir nenorėti išlįsti.

Apdeitas: šiandie vėl ten buvau: žvakės nebedega, per kolonėles groja durna radija, gėlės ant baro yra. Aviena su pupelėm suprastėjusi, pradedu įtarti, kad dabar ten deda visai ir ne avieną, o kokius nors turisto pusryčius iš konservų. Bet tai vistiek man ten savotiškai patinka. Na kur dar pamatysi dvi padoriai atrodančias vidutinio amžiaus moteris perkančias pietums po pusę stiklinės degtinės ir vieną stiklinę granatų sulčių ant dviejų :)? 

"Tikt dyvai žiūrėt, kaipo barzdoti pušynai

Su savo kuodais garbanotais visur pasirodo 

Ir nei puderuoti ponačiai stov įsirėmę. 

Bet kiti nuogi žagarai, tarp jų pasilenkę, 

Būriškai po stogais jų stovėdami dreba 

Ir raudodami kloniojas, kad švilpina vėjai. 

Bet ir kerplėšos, ir jų kelmai nusigąsta, 

Kad smarkus žiemys savo dumples pradeda judint 

Ir besijodams nei su sietais dulkina sniegą. 

Taipgi dabar visi pasislėpę gyvuoliai girių, 

Vėtroms vėl berūstaujant ir sumišai besipiaujant, 

Čia viens urvoj sau šiltai, kaip gal, įsigūžtęs, 

O kitsai tenai ant virbo tupi besnausdams."

Taip kadais rašė lietuvių literatūros klasikas. Bet literatūra sau, o miškuos jau žibutės žydi.