Archyvas September, 2008

Ispanija

Geriu brazilišką kavą, valgau austrišką kumpį su ispaniška duona…
Keistas derinys, toks kitoniškas… ne lietuviškas… pasakojimas irgi ne apie Lietuvą.
Trumpi pasakojimai apie ilgas atostogas :) be jokios chronologijos, su trumpu įvadėliu. Istorijos kaltininkai – Vitalija ir Mindaugas.

Taigi, kelionė truko 10 d., nukeliavome maždaug 3000 km Ispanijoje. Atskridome į Barseloną, o ten sėdome į nuomotą mašiną. Važiavome pajūriu pro Taragoną, Valenciją, Alikantę, Almeriją, Malagą iki Gibraltaro. O tuomet jau žemynine dalimi pro Seviliją, Madridą, Saragosą atgal į Barseloną. Kelione iš tiesų labai aktyvi, mažai teko pagulėt prie jūros, nors ir tai spėjome.

Ispanijoje aš jau ne pirmą kartą, gegužės mėn. buvau komandiruotėje. Tad jau buvau susipažinusi su tenykšte virtuve, bendravimo ypatumais ir pan. Kaip ir gegužės mėnesį taip ir šį kartą labiausiai stebino ispanų vairavimo niuansai. Nemažiau stebino ir tai, kad mažai kas kalba angliškai.
Keliavome nuomota mašina ir pirmą dieną patekome į keistą situaciją. Pastatėme mašiną, nuėjome sumokėt už parkavimą. Grižtame prie mašinos padėt bilieto, o ten moteriškė su Corolla įsirėmusi į mūsų mašiną bando ją pastumti, kad galėtų įsiparkuoti šalia. Visi stovėjom perbalę, nes už kiekvieną įbrėžimą tektų susimokėt. O ta moteris ramiai žiūri nekaltomis akimis į mus, ir ispaniškai bando išsisaiškinti, kas čia darosi, kodėl ji negali įsiparkuot. Ispaniškai paklausėme, ar ji kalba kokia nors kita kalba, deja, atsakymas buvo tik ispaniškai. Pastatyt mašiną padėjome ženklais.

Kitas pastebėjimas apie Ispaniją kelia tik šiltus jausmus. Jie visi šypsosi, ir stengiasi padėti. Pietavome Madrido centre. Padavėja kalbėjo tik ispaniškai, o mes bandėme išsiaiškinti, kas slypi po ispaniškais pateikalų pavadinimais. Vienas vyras, sėdėjęs prie gretimo staliuko, pakilo ir priėjęs pasakė, kalbąs angliškai, prancūziškai, itališkai ir gali mums padėt. Paklausė, iš kur mes, atsiprašė, kad nekalba lietuviškai ir viską išaiškino angliškai.

Keista, bet savotiškai įdomi buvo Barselonos La Rambla. Gatvė, kurioje gausu įvairiaus plauko menininkų – gyvų skulptūrų, jaunuolių, piešiančių grafiti dažais, muzikantų. Ši gatvė net naktį gyva.

Žinoma, Barselonoje pabūt ir nepamatyt fontanų būtų griekas :)

Ir dar skamba klasikinė muzika. Tai štai tokia romantika vakarais, dar su kokiais keliais tūkstantėliais žmogelių.

Be visų šitų smagumėlių labiausiai patiko Gibraltaras. Gibraltaras priklauso D. Britanijai. Tad ir pasų kontrolė buvo. Peržengus sieną, pirmas įspūdis- ilgai dega raudona ir neleidžiama mašinoms važiuot. Po minutės paaiškėja, kai palei nosį pakylą lėktuvas. Skersai per gatvę eina pakilimo takas. Lėktuvai pakylą, tada vėl atidaromas eismas. Gibraltare tvarka kaip Britanijoj, tik eismas teisinga puse.

Gibraltaro kalnas – vos 426 m virš jūros lygio, bet įspūdis kitoks.

Ir šiaip jūra, visai kaip iš paveiksliuko :)

Ir nuolatiniai Gibraltaro gyventojai

Na pirmam straipsniukui gana… Kaip toj gražioj pasakoj, bus daugiau.

Pagaliau ir aš turiu fotiką!

Aš šįkart irgi trumpai – iki šiol naudojausi savo senučiuku telefonu 6310i, bet pakeitus darbą (atskira istorija ;-) ten man davė fotoaparatą su GSM funkcijom. Taigi, nuo dabar galėsiu irgi paveiksluot visokius netikėtus kadrus ir kraut čia dideliais kiekiais. Be abejo, dabar susidursiu su eiline kiaulystės dėsnio implementacija – kol neturėjau fotiko, tai buvo ką paveiksluoja, kai turėsiu – bus liūdna, nes visi geri vaizdai bus tik pas tuos kurie be fotiko… ;-)
Gerai, per daug nesiplečiant, ir belaukiant kada ilgakatė su spakainasu sudės foto iš Ispanijos – vienas smagus vaizdelis iš darbo. Davė kompiuterį su vista, tai nieko nelaukdamas šiek tiek su juo padirbėjau. Jam ten kažkas nepatiko, ir… Žodžiu, tokio ‘blue screen’ dar neteko matyt ;-)

Duokim garo krč.

Su sąlyga, kad aktyvumas nedidelis, tai parašinėsiu belenko.

Buvau va čiliake pietais. Nežinau, gal koks pusmetis jau praėjo nuo paskutinio karto. Tai va:

Apyskaita:

a) nebeliko skaniosios trintų pomidorų sriubos – minus 30 taškų;

b) pica pabrango nuo 15,90 iki mmm… atrodo 18,99 – minus 10 taškų;

c) pateiktai picai trūko dar kokių 3 minučių pakepti krosnyje – minus 30 taškų;

d) pabaigus valgyti padavėja nepaklausė “ar buvo skanu?”, tokiu būdu atimdama iš manęs galimybę kultūringai pasakyti, kad pica neiškepusi – minus 10 taškų;

e) tebedirba gražioji padavėja panaši į Scarlet Johanson – plius 50 taškų;

f) ji aptarnavo kitus staliukus… čia jau taškų jokių neskirsiu kaip ir naujajam meniu, kuriame daugoka reklamų, ale koks ten skirtumas.

Nu kas dar… ai patiko šiandie komercinis pasiūlymas kuriame parašyta “įstryžainė”.

O šiaip tai jau nusibodo man tas ruduo ir darbas, norisi vasaros ir atostogų. Kad nebūtų labai nuogas įrašas įdėsiu belenkokių nuotraukų iš vasaros:

jura 

Čia tokie vaikai yra sulipę į tokią dėžę su vandeniu.

keltas

Čia Steponas plaukia keltu. Liko kažkur pusė minutės, kol jam į kaktą įgels širšė.

penguin

Čia Steponas žiūro į pingvinus. Širšė jau įgėlė, ką akivaizdžiai paliudija raudonas gumbo pavidalo darinys ant kaktos.

 

Tai užteks jau gal belenką postint, viso gero.

 

P.S. Ruošiu publikaciją apie sunkiąją karo techniką, kai tik nepatingesiu užfiksuoti vaizdinę medžiagą į skaitmeninį pavidalą tai išpublikuosiu. Laukite :)

I shop therefore I am

Šiąnakt sapnavau labai įžvalgų sapną.

Deja, užpuolė mus zombiai eilinį kartą ir skleidžia savo zombišką virusą normaliems žmonėms. Keista, lyg ir nelabai mirę atrodo, bet vis tiek žinau kad zombiai vien iš jų pačių nuovokos sprendžiant. Bet kažkokie vis tiek ne tokie man jie. Nieko nežudo kaip priklauso. Bet žmonės vis tiek bėga nuo jų (tame tarpe ir aš su kažkokia grupele). Deja, beveik visi bandantys ištrūkt kažkaip pagauna jų virusą ir patys tampa zombiais, nors ir nebūna fizinio kontakto. Visiems suzombėjusiems būdingas vienas dalykas – jie be perstojo ką nors vartoja. Ėda maistą: nebaigia, išmeta, naują ima. Skudurus kaupia, išmeta, vėl kaupia. Bet kokį produktą randa, tuoj ima jį kažkaip vartot apsiputoję. Atrodo, kad vienintelis jų egzistencijos tikslas – be paliovos vartoti. Jie daugiau nieko nežino, apie nieką daugiau negali galvoti. Visi jų veiksmai yra tik tam, kad galėtų daugiau suvartot. Kažkaip susivokėm, kad negalima į juos žiūrėti, ypač vengti akių kontakto. Reikia visiškai nekreipt dėmesio į viską kas dedas aplinkui ir eiti į priekį. Labai buvo baisi mintis, kad mažai trūksta ir tu jau būsi nebe tu, o kažkoks vartojimo aparatas be nuovokos. Reikėjo mums kažkur pakliūt, greičiausiai, į saugią vietelę pas patikimus žmones, kur galėjom būti apsaugoti. Deja, kai ten nukeliavom, tie patikimi žmonės buvo ne suzombėję, o nužudyti…

Labai džiaugiuosi šituo sapnu :-)

wowka

Patys mes kaip grybai

Na, kad jau įsivyrauja grybų tematika, tai ir aš ką nors įdėsiu. Nepalankiai susiklosčius aplinkybėms didžiąją dalį savaitgalio teko praleisti prie betono maišymo agregato, taigi pagrybauti nepavyko. Bet kam gi tuomet būtų reikalingos gerosios uošvės, kurios tempia iš miško įvairias gėrybes, kad tik vaikai badu nemirtų? :)

 

Nedaug čia tų grybų, ale visai gražūs, surinkti “aplink namus”.

SG100918  SG100921

 

O čia šiaip dar toks vienas grybukas :)

SG100929  SG100931

Rudenėlis

Vakar buvom Labanoro miškuos mėZgalių pasikept. Na ir va. Šiandėj vėjas balkone džiovina ;-)

A čia šiaip.