"Tikt dyvai žiūrėt, kaipo barzdoti pušynai

Su savo kuodais garbanotais visur pasirodo 

Ir nei puderuoti ponačiai stov įsirėmę. 

Bet kiti nuogi žagarai, tarp jų pasilenkę, 

Būriškai po stogais jų stovėdami dreba 

Ir raudodami kloniojas, kad švilpina vėjai. 

Bet ir kerplėšos, ir jų kelmai nusigąsta, 

Kad smarkus žiemys savo dumples pradeda judint 

Ir besijodams nei su sietais dulkina sniegą. 

Taipgi dabar visi pasislėpę gyvuoliai girių, 

Vėtroms vėl berūstaujant ir sumišai besipiaujant, 

Čia viens urvoj sau šiltai, kaip gal, įsigūžtęs, 

O kitsai tenai ant virbo tupi besnausdams."

Taip kadais rašė lietuvių literatūros klasikas. Bet literatūra sau, o miškuos jau žibutės žydi.

Paskutinį kartą keista: Friday, February 8th, 2008 @ 15:02