Archyvas 'ABL' kategorijai

Keičiamės ;-)

Laikas eina…

Žiūriu kad praėjo geras pusmetis nuo to karto, kai pirmą sykį čia pasigyriau – "neberūkau". Galvoju – parašysiu apie esamą situaciją – ogi akurat, nuo to karto – anei cigariuko. Kažko ypatingo kaip ir nebeliko, naktimis retai besapnuoju, o jei ir pasapnuoju – nebe taip baisu būna. Kitaip sakant – ir nerūkant galima gyventi, kai norisi ;-)

Yra ir kita naujiena – taip ir nepadariau ko žadėjau, nes Kovo 15 diena – paskutinės mano darbo dienos dabartiniame darbe… Taip kad fotoreportažo dėl pasikeitusios politikos ir saugumo reikalavimų ir taip nebebus, bet užtat pasistengsiu padaryt reportažą iš kitos darbovietės. Kokia jinai bus – dar nesugalvojau. Žinau tik, kad padirbus vadovaujantį darbą bus sunku adaptuotis, kai kiekvienas maumaras protą knis ;-)

Taigi taip gaunas, kad turėsiu atostogų. Na, tokių nemokamų ir neapmokamų – tai gal ir su saitu ką pajudinsiu, ir šiaip triukšmo pakelsiu… ;-) 

P.S. pagalvojau kad nei šis nei tas vistik be foto rašyt. Todėl įmečiau vieną labai paprastą paveiksliuką – tai šalmas, kurį padovanojau bendradarbiui (beje, vienam iš savo geriausių darbuotojų) dar darbo pradžioje – kad lipant ant grėblių mažiau galvą skaudėtų. Šiaip tai padeda, tik kad retai juo naudojas, o paskutiniu metu panašu kad man pačiam panašaus prisireikė ;-)

shliemas.jpg

Šventės!

Negaišinsiu, ir nerašysiu ilgų rašinėlių kaip kad kiti daro (o ir nelabai turiu ką protingo pasakyt šiuo metu). Tik norėjau pasveikint tuos kurie čia lankosi su artėjančiom šventėm ;-)

P.S. gal žmonių ir nedaugėja, ale spamo pasaulyje tai tikrai populiarėjam : "951 spam comments last month". Automatika pravalo ;-)

P.P.S. ai fyg, kad jau dėt fotkes, tai ir aš pridėsiu. Tik, ne kaip visi – ne kalėdinius kokius tais paspangimus su briedžiais, nenuogom snieguolėm ir barzdotais senšalčiais – o tokias, visai "iš lempos". Viena vadinas tiesiog "padirbom", kita – iš miestelio kuriam neseniai buvau darbiniais reikalais trumpam nulėkęs, o trečia… Šiaip, radau beieškodamas kitų dviejų. Wofka, atsimeni kada maždaug tai buvo? Aš tai kažkoks trumpaplaukis lopinys ten :P~

   

Ištraukos iš narkomano dienoraščio

Pirmai pradžiai šiek tiek info iš WP ;-)

"According to studies by Henningfield and Benowitz, overall nicotine is more addictive than cannabis, caffeine, ethanol, cocaine, and heroin when considering both somatic and psychological dependence."

"In low concentrations (an average cigarette yields about 1mg of absorbed nicotine), the substance acts as a stimulant in mammals and is one of the main factors responsible for the dependence-forming properties of tobacco smoking. According to the American Heart Association, "Nicotine addiction has historically been one of the hardest addictions to break.""

…Ai nu ir krūva pasakojimų koks naudingas yra nikotinas (nu tikrai – nikotinas-vitaminas, pakol nesumaišytas su dūmais ir kitu crapu) : http://en.wikipedia.org/wiki/Nicotine#Therapeutic_uses

 … Ir aš, kaip eilinis nieko nesuprantantis žmogelis (WP šitą straipsniuką paskaičiau tik dabar, taip kad apie tokią naudą sužinojau tik šviežiai ;-) – sugalvojau mest rūkyt.

Atrodo fygnia. Man irgi atrodė fygnia, kai pasiklausiau kai kurių grybų kurie parūkė kokius du mėnesius, dar net neišmokę normaliai į plaučius trūktelt – jau porina kaip lengva mest. Atrodo fygnia kai pasiklausai tokių kurie ilgą laiką atrūkė ir metė. Blyn, lengva jiems kalbėt kai visa tai atkentėjo. O ką man daryt, totaliam narkomanui 12 metų, avg. 1-2 pakeliai/dienai, tik paskutinius 6 metus rūkančiam lengvesnes cigaretes?

 …ir vieną rytą tiesiog nenuėjau parūkyt. Nu vat, tiesiog bimbalą mušiau ir nerūkiau. Buvo visai normalus sekmadienis atrodo. Paskui jau neatsimenu ar normalus, ar ne, nes bišky "šyza parėjo" – prisimenu kaip per rūką. Žinau kad kažkaip užsispyriau kad nerūkysiu ir nerūkiau.Tiesiog labai paprastai. Prasidėjo specefektai nuo prakaito kibirų. Pratesimas ėjo su kažkokio "lengvumo pojūčio" tiuningu ir kažkokiu rūku akyse. Pavakarėj pasimėginau pasiskaičiuot savo pulsą, gavos ~160. Neblogai kaip pirmai dienai….

Toliau – tik blogiau. Viskas kas galėjo išlyst – išlindo. Viskas, kas pas mane organizme galėjo funkcionuot kitaip – ir pradėjo taip daryt. Jei buvo galima pridaryt nesamonių – tai jos jau darėsi natūraliai, be pašalinių pastangų. Darbe praleidau pora visiškai beverčių dienų – susikaupimas nulinis (bent jau pirmadienį ir antradienį). Sugalvojau kaip labai normaliai pasiaiškint savo padėtį – "kas būna kai labai nori į tuliką? Na, taip labai labai, o tulikas užimtas, o aplink nėr kur nubėgt? Vat, stovi ir lauki. O jei laukiant tau pasakys – dirbk tu koky nors susikaupimo reikalaujantį darbą – argi sugebėsi dirbt? Manau kad tik kojom trypsi ir tiek…". Pakol kas iš darbo neišmetė.

Sako kad sunkiausia trys pirmos dienos. Nifyga. Gerklė skaudėt pradėjo dar pirmą dieną, lyg ir praėjo trečią, bet daba atsinaujino 2x. Dūmai smirdėt pradėjo jau antrą dieną, bet nuo to anei kiek nepatapo lengviau. Kas dar blogiau – poreikis rūkyt (būtent rūkyt)  kaip ir nebestiprus – bet ir pavargsti nuo to "nerūkysiu ble!!!" – ir atitinkamai nebesugebi priešintis. Rezultate – nifiga ne lengviau.

 

Apskritai, noras rūkyt dingo jau gal kokią antrą trečią dieną. Ta prasme, noras rūkyt taip kaip kad būdavo anksčiau nerūkius pora valandų – išbėgi su cigarete, net seilė varva koks skanus dūmas būna, ir taip atsigauni. Tokio ir nebesinorėjo. Bet visos matytos vietos teip traukia pasiimt cigaretę, taip norisi jos kažkaip kitaip, nenusakomai kitaip. Nesvarbu kad smirda, nesvarbu kad lygtais "vienaip" nebesinori – bet tas "kitaip" tai nei minutei nepaleidžia.

Basas va juokėsi kai skaičiavau valandom. Rezultate – kad kažkaip valandom ten ir teko skaičiuot,  kiekviena valanda savų pastangų paprašė.

 

Kam rašau? Nežinau, gal kad paprotint besmegenius kurie pradeda rūkyt (ramiai sau sudubasinčiau patį save jei pasigaučiau 12 metų atgal) , arba gal papasakot kad to "mesiu rūkyt" pradžia nėr tokia ir baisi, tik vidurys skausmingas. Arba dar kas nors.

Dabartinis rezultatas – ~ 125 valandos nerūkytos, valgau tubūt 3x nei kad valgiau anksčiau, ledinukai – po 3-4 pakelius dienai, kilogramas pistacijų – ne problema, savijauta – nu kaip sergant labai rimtu gripu (teko kažkada veik iki "baltų arklių" su 41C dasigyvent dar barako laikais, gan liūdnoki prisiminimai) – prakaitas pila, nesuprasi šilta ar šalta, nesuprasi ir ko norisi. Skrandis apskritai gyvena savarankiškai, jo poreikiai su mano nesutampa. Vienintelis pliusas – kad galva neskauda, kaip kad būna padauginus cigarečių. Ir tai klausimas ar čia vien nuo to.

 Na, ir kaip sako visuose krūtuose filmuose, "to be continued". Žiūrėsim kaip bus su savijauta už savaitės. Gal pasiūlysiu kam susitikt, parūkyt draugiškai kartu ar ką… ;-)

[Atnaujinimas 2007.08.21]

Na va, 10 dienų nerūkant ;-) 

[Atnaujinimas 2007.08.24] 

Ryt bus dvi savaitės kaip nerūkau. Nifyga čia nieko gero tame nėr, apart to kad visą tą laiką sergu, tai dar protarpiais, pagerėjusios uoslės dėka užuodžiu visas smarves ant šio pasaulio. Kur tas žadėtas malonus kvapas? =)

 Bus matyt, reik mėnesį išbūt nerūkius kaip nors. Po to vėl bus galima rūkyt. Visai neydomu pasakysiu nerūkant… Nu tikrai.

[Atnaujinimas 2007.09.03] 

 Trys savaitės su biškiu. Dūmai nebesmirda taip kaip buvo pradžioj, bet ir nekvepia kaip buvo rūkant ;-) Šian buvau sporto klube. Efektai xrenovi – daug blogiau nei kad buvo rūkant ;-) Kažkaip degraduoju ar smth. Nu bet mėnesį tai vis tiek išbūsiu, kaip bebuvę. Reikia gi =)

Pirmadieninis transportas

Blyn, kuo žmones taip veikia pirmadieniai? Kodėl vat, kitom savaitės dienom galima nuvažiuot ramiai sau į darbą, ir niekas nieko niekur, o pirmadieniais – be vieno dviejų ekstremalių stabdymų, be nubrozdintų į bordiūrus ratų – niekaip?

Aha, užteks retorinių klausimų – tiesiog pasigirsiu (nors ir nėra kuo girtis)  – šian turbūt pirmą kartą iš mašinos faką parodžiau. Iškišau pro liuką, ir apvažiavau dar vieną ratą žiedu. Blyn kas per fruktai pirmadienio rytais prabunda…. 

Tikrai ne apie bileką :P

Va, sugalvojau ir aš parašyt. Nieko ten įspūdingo, jokių kelionių. Tiesiog šiaip pastebėjimai. Arba pagalvojimai ;-)

Nusprendžiau kad MacBook'as vistik sucks, dirbt neišeina normaliai (ir aplinka nedarbinė gaunas :P ) – tai daba ieškaus naujo kompo (čia maža bėda) ir kito moniko (arba dviejų).

Senieji mano monikai arba lieka namie, arba iškeliauja į darbą. Vadinas, vienoj vietoj reikia pakaitalo. Neapsisprendžiu, kas gaunas geriau – ar vienas rimtas koks nors widescreen 27-30" monikas, ar pora su normaliu aspect ratio ir po 22". Kaina gaunas panaši abiejų. Musėt teks mest kokius penkis centus į orą, ir tada jau bus galima nuspręst kas gaunas geriau ;-)

P.S. saite įvyko mažyčiai, beveik nepastebimi pakeitimai. Taip kad ir postas – daugiau testavimui, nei kad kažkas rimto ;-)

P.P.S. bbd ant šito redaktoriaus, reikia kažką daryt, ir kažkuo gudresniu pakeist :/

Dar viena kelionė prie jūros

Vadinas pakeliavom. Vakar aplankiau namučius (+500km), ir grįžtant sumaniau – a ko gi nenulėkus prie jūros pasižiūrėt kaip saulė teka (būtent – teka iš priešingos pusės nei kad jūra, ne tai kad paspoksot į saulėlydį). Deja, išlipus iš mašinos kažkaip pasijutau pasilpnas tokiai kelionei, ir teko prigult minutėlei ;-)

 Rezultate – atsikėlėm po dviejų nakties, į mašiną ir patraukėm į kelionę. Degalinės, kieti kaliošai ir visa kita – kaip ir priklauso. Net ir zapaskę prisipūčiau katra nejudinta buvo nuo pat mašinos pagaminimo musėt ;-)

Šiaip tai viskas smagu buvo. Vilnius -> Kaunas dar prietemoj, ale jau buvo šiek tiek rūko. Užtat už Kauno prasidėjo pats tas smagumas. Kadangi "ant saulėtekio" pavėlavom, tai važiavom jau nebe tamsoj, bet kur kas smagiau už tamsą buvo rūkas. Už Kauno kai prasidėjo, paskui dar sutirštėjo… 100km už Kauno teko ir greitį mest – kažkaip supratau kad sustočiau nebent jei važiuot ant kokių 50km/h, ne daugiau. Aišku ant tiek važiuojant atsibostų riedėt autostrada, tai tik pamažinom 140 -> 120km/h – vis lengviau būtų atpažint po įvykio kas tokie riedėjo, nereiktų su lopeta sukasinėt ;-) Šiaip ar taip, matomumas sprendžiant pagal kelio žymėjimą kokie 50 metrų, jei kas išlystų – xana iškart. Net ir fūros pasimatydavo tik tada kai jau reikia rikiuotis paskubom kiton juoston, nebelabai yra kada ir posūkį parodyt ;-)

Vienok buvo gražu. Šalia kelio kartais dar pasimatydavo miško kontūrai, ar šieno ritiniai aptraukti plėvele. Vaizdas tikrai neblogas, ypač įvertinant tai kad saulės nesimatė, gan debesuota. Važiuoji sau tokioj pilkšvoj pieno sriuboj, dairaisi aplink (kadangi spoksot į kelią vis tiek beprasmiška nes nieko nesimato ;-) – ir bandai susigaudyt kurioj vietoj randies.

 Nusigavom prie jūros. Čia kažkodėl pas mane prioritetiniu reikalu patapo miegas. Pasnaudžiau valandą mašinoj, varna tuo tarpu jūrą pafotkyjo. Paskui ir aš nurėpliojau prie tos balos. Kadangi buvom kur ir pernai – kažkur ten neaiškioj vietoj tarp Klaipėdos ir Palangos, kur nedaug žmonių, bet labai status krantas – tai dar ir smagiai nulėkiau žemėn, net keista kad neapsivožiau. Paspoksojom į jūrą, pasivaikščiojom krantu…

 Gražu žinokit. Per šalta kad maudytis, per stiprus vėjas kad parūkyt, bet vis tiek gražu. Didelės bangos, dar burės tolumoj… Rūkas dingo likus kokiems 30km iki Klaipėdos, taip kad ir matomumas buvo puikus.

 Pasivaikščiojom valandą, dar aplankėm Šventąją (tiesa, neišlipdami iš mašinos, nes kažkaip nepadarė įspūdžio poilsiautojų pulkai) ir atgal…

Pakeliui dar buvom sustoję Kaune. Ten gi labai gerai pasitvirtino tie du posakiai – "Kaunas – tai didelė degalinė tarp Vilniaus ir Klaipėdos" bei "Ir Kaune galima gyvent". Nu ir rimtai galima gyvent – yra ten visko – ir benzino, ir ledų – ko daugiau galima norėt, a? Pats Kaunas pro šalį lekiant kaip tik ir susirodė toks "didelė degalinė" – GNT sandėliai, dar te kažkokio pramoninio rajono gabaliukas, ir daug degalinių su viaduku bei atsišakojimų į Varšuvą. Ką ten veikt? :P

 Žodžiu, planas įvykdytas – jūrą aplankėm, tiesa, nusimaudyt per šalta, saulėtekio pažiūrėt nespėjom, bet geriau nors truputis nei kad visai nieko. Kaip minusas – nuėjau po to pasnaust, po to nusprendžiau kad dviejų valandų per mažai, tai pramiegojau likusią dienos dalį. Kaip ryt reiks į darbą atsikelt išmiegojus visą dieną…

 Skubėjom tiesą sakant važiuot atgal. Kadangi čia buvo toks netrumpas savaitgalis, spėjom kad popiet važiuojančių bus daug, todėl reikėjo skubintis, kad neužsibūt kokių 300km ilgio kamštyje Klaipėda -> Vilnius ;-) Bet vat kai išlėkėm apie 11 valandą, tai nebuvo daug eismo – tikrai galima buvo ramiai sau lėkt veik visą kelią netrukdomam, ir primažint greitį tik ties remontais. Netgi žaliųjų su fenais neypatingai daug pasitaikė ;-)

 Va, wit dar pridės kelias foto. Aš dar kaip ir neturiu paruoštų, tai gal net nedėliosiu. Jinai paredaguos ;-)

Pakeitimai, pakeitimai…

Smulkmena, ale va, teko upgradint bišky šitą dalyką ant kurio sukas puslapiukas. Pasikeitimai sunkiai pastebimi, bet jie yra. Be to, kažkokiu iškreiptu būdu "priklijavau" paskutinių komentarų rodymą. Su BOPOHA'os pagalba dar kažkiek ir patiunyjom, kad atrodytų pusėtinai – ir tiek. Kaip manot, reikalingas toks dalykas ar ne?

 P.S. kad nebūtų visai toks apytuštis postas – vistik į kokio tais fotoblogo temą – priklijuoju ir foto kur šian darbe pasidariau. Testuodamas ar čia man kamera ką nors rodo ;-) Fotkinta su MacBook'o kamera, spalvos irgi atitinkamai – LCD'ešnos (nors va, žvalgiausi vienu metu į kitą monitorių, jau CRT 21"). Spėju ant CRT kraupiai atrodo, bet tai ką padarysi… Reik man daba mobilumo kažkiek.  Apie darbą vėliau papasakosiu – prie kostiumo įpratau, prie kaklaraiščio – ne ;-)

Pasižaidimas su macbooku…

Va, gavau naują MacBook su pilnu faršu, t.y. papildomai pridėto RAM, distanciniu valdymu, apple klaviatūra, mighty mouse, nu ir dar kriapšelis (tik tas jau ne apple gavosi :P ).

Ir pas mane užsuko angeločka su Basu… Užmatė kas per žaislas, tuo pačiu ir pafotkinom :

Va taip ir būna kai svetimi prie kompo prieina… :P 

 

Muzika!

A jums nepasitaiko toks variantas, kad vat, kažkoks atrodo niekuo neypatingas gabaliukas užstrigtų ir…

 Man būna tokių nesamonių. Nesiklausai muzikos "pagal pasirinkimą" belekiek laiko, paskui kada nors bumt – sulenda koks nors gabalas makaulėn, nesvarbu kad jau ir prieš tai girdėc n kartų, tada atsiklausai jo per visą naktį (ar dieną/parą/savaitę) įsijungęs repeatą vienam gabaliukui, o po to ir klausytis nebesinori…

Blyn, reik kažką daryt, o tai tik daba susivokiau kad mano muzikos archyvas labai jau kraupus, o skonis musėt geriausiai nusakomas žodžiu "beskonis" ;-)

Pakeliaukim!

Vat taip vat. Pagaliau pirmą kartą išlėkiau iš Lietuvos. Tiesą sakant, tai nėra tiesa – esu buvęs Daugpilyje ir Saulkrastėj kiek žinau, bet buvau toks mažas, kad nieko neprisimenu – vadinas, nesiskaito. Šičia gi – pilnai suvokiant kas ir kaip. Berods. 

Važiavau tiesą sakant nelabai savu noru. Tiek metų dirbu, ir vis sugalvodavau kokią nors progą, kodėl aš negaliu važiuot komandiruotėn – tai mol sergu tai dar kas nors. Šįkart spėju trūko šefo kantrybė ir įpaišė manęs neatsiklausęs, taigi sužinojau kad važiuosiu kai jau buvo nupirkti bilietai…

Taip ir prasidėjo mano kelionė… Spakains atvežė iki oro uosto, ten mane šiek tiek perkratė, teko išsikraustyt kišenes ir išsivert diržą. Na, normalu. Ale gi, į kompą tai žiūrėjo įtariai… Musėt dėl to kad pusiau savos gamybos visas =) 

Atsisėdus į lėktuvą prasidėjo linksmybės. Kaip niekad neskridęs panašiu (tiesa, su "kukurūznyku" tai teko pablūdyt) tai kažkaip ir patiko ir nelabai. Patiko pakilimas ir akseleracija. Visgi 2×2480 kumelių už borto kaba, traukia kaip turi būt. Tik kad kažkaip skrandis nelabai savoj vietoj jautės, ir galva sukos… Šiaip ar taip, labai blogai nebuvo, išgyvenau pakilimą (o dar nekliuvo prie lango sėdėt, spėju būčiau kur kas labiau užsikaifavęs), ir netgi išgyvenau pirmą nusileidimą – kitaip sakant, Kopenhagoje nusileidau visiškai "ant sparnų". Įspūdžių jau ten užteko, kad pradėčiau spirgėt… 

Turėjom pusvalandį, tai šefas greit nusivedė parūkyt "už kampo", pamėginau susirast kokį hotspotą – pasirodo mokami. Pfff… 

Na ką, greit greitutėliai į kitą lėktuvą. Tas jau buvo paprastesnis, be jokių turboreatyvinių pričindalų, ir greitis mažesnis, užtat gavau vietą prie lango. Va tada ir prasidėjo… 

(Tai jooo, daba aš žinau kad negalima fotografuot nei oro uoste, nei lėktuve, bet ten niekas man nepasakė, o aš, įtardamas kad negalima, fotografavau be blico, ir tik kai niekas nematė). Pasigrožėjau debesimis, ir netgi nusprendžiau kad 1/4000 išlaikymo pilnai užtenka "stovinčio propelerio" efektui. Čekiraut :

 Kilimas ir nusileidimas su šituo gargaliuku buvo kur kas paprastesnis – visgi greitis tik ~550km/h vietoj 850km/h, ir ore kažkaip "minkščiau" kaba. Nors visa aparatūra primygtinai buvo sakyta kad turi būti išjungta nusileidimo ir kilimo metu, kažkaip nesusilaikiau… Va vaizdelis iš Hamburgo priemiesčio :

Nusileidom, man kažkaip jau įspūdžiai permušė viską, galvojau – va, eisim viešbutin, pailsėsiu, sudėsiu viską gražiai galvon… Tai ne, susirado pažįstamą vokietį, kuris išsivedė pasivedžiot mumis visus po naktinį Hamburgą. Na, beveik naktinį. Vakarinis gal tiksliau. Prisiminiau, kad spakains sakė padaryt foto iš ten, mol "kokia architektūra", ale… Gan liūdnas vaizdelis ta prasme. Kiek žinau, Hamburgas buvo subombarduotas karo metais, ir atstatytas iš pašaknų. Atstatytas paprastais kubiukais, suapvalintais viršuje. Visiškai primityviai ir neįdomiai. Ir dargi vienodai. Jei kas žino viešbutį Vilniaus centre, prie buvusio "Vaikų pasaulio" – tai vaizdelis panašus – n+k tokių namukų. Viskas kas yra įdomiau – nuciokinau :

Ten jau visi ruošias kalėdoms… Viena iš gatvių.

O aukščiau – rotušė. Buvom užsukę vidun – yra žmonių, šilta, maloni aplinka. Kažkaip pagalvojau kad nesu buvęs Vilniaus rotušėj. Ir net nežinau ką veikčiau ten nuėjęs musėt =) 

Dar vienas vaizdelis su rotuše berods, tik iš kitos pusės. Kas nenufotografuota – neydomu :P

 

 Na, ir dar daugiau mažiau bendras vaizdelis, plačiausiai kiek aprėpiau. Tamsu buvo, fotografuota be štatyvo, todėl kokybė gan kraupi. Bet nors šiek tiek matos ;-)

Šiaip… Žiūrėjau išsižiojęs į eismą gatvėse – visi juda vienu srautu, jokių veikėjų įsijungusių "pencinyko režimą" dešinėj juostoj ar mėgėjų paminkyt tapkę kairėj. Visi važiuoja greit, bet viena bendra mase. Malonu žiūrėt. Per šviesoforus nelenda, pėsčiuosius praleidžia. Aaafygienai…  Kitas dalykas ką norėčiau matyt Lietuvoj – tiek dviratininkų. Tiesą sakant, šiek tiek dulksnojo, buvo gan šlapia, bjauru – bet pilni šaligatviai dviratininkų. Jiems ten yra atskirai pažymėta juosta. Abejoju ar per visą Vilnių perėjus tokiu oru sutiktum daugiau nei vieną kuris rizikuotų riedėt tokiu oru, tuo tarpu ten – pilna. Važinėja tvarkingai,su šviesom ir skambučiais. Bendradarbio tris kartus vos nenuskynė, nes jis varė "lietuviškai" – taipina kažką su mobiliaku ir nukėblina nuolat į raudoną juostą dviratininkams…

Šiuos du dalykus – dviratinkus, takelius jiems, kiekį, bei tvarkingąvažiavimą gatvėse labai norėčiau pamatyt ir Lietuvoj… Gal kada nors ir pas mus bus taip…

Na ką, kai jau kojos veik nebesilankstė, vėl sėdom į taksą ir grįžom į viešbutį. Net nežinau, geras jis ar blogas. Iš vienos pusės – patiko, iš kitos… Kambariai buvo užsakyti man ir šefui – rūkantiems, pas šefą dvi peleninės – pas mane nei vienos. Vakare paprašėm – davė. Kitą dieną musėt valant kambarį išvalė ir negražino. Nebuvo kada vėl eina prašyt, parūkiau koridoriuj ir pas šefą ;-)

Vaizdelis maždaug toks (niekas netvarkyta, fotografavau išvažiuojant, taigi net lova nepaklota) :

Mokama ten viskas. Virveleso visam Hamburge veik nerasta, o jei yra – tai mokamas. Viešbuty dar blogiau – pas mane kambary buvo katastrofiškos kokybės linkas, bet ir tas pats mokamas. Spėju susimokėjus ~5 eurus už 15min laiką tai nieko daugiau ir neveiktum kaip tik mėgintum prisijungt prie AP…  Užtat bendradarbiui labiau nuskilo. Musėt ten kažkur netoliese stovėjo blogai sukonfigūruotas AP su silpnu signalu, va prie to ir jungėmės. Ir naudojomės internetu ;-) Tiesa, prisijungus IRC delay buvo iki 75s ar daugiau, bettttt… Vis geriau nei nieko. 

Kitos kainos irgi kraupokos mūsiškai kišenei. Naktis viešbuty kainavo apie 150 eurų, ten koks nors mineralinio buteliukas – jau žiū ir aštuoni eurai… Pfff.. Ale kažkaip man jau nieko nebereikėjo per tas dienas, išsiverčiau (ir be jokių problemų) be jokių papildomų reikmenų.

Na ką. Pavakarieniaujam restorane (beje, gan įdomaus maisto) ir miegot. 6'tą ryto keliamės ir dviese keliaujam į Liubeką. Čia jau mums minėjo kad turėtų būt pasakiška architektūra, labai gražu, upė laivai tiltai ir kiti navarotai. Gavosi liūdniau – pėstutėm iki stoties (15 min kelio per kažką panašaus į mūsų stoties rajoną – daug kur stovi moteriškos koją pakėlę prie sienos, sexshopai vienas šalia kito, ir kalnai turkų pardavinėjančių vaisius), pora minučių iki traukinio, iš ten – minutė minutėn į autobusą, iškart pokalbin, atgal analogiškai… O kadangi ten buvom maždaug darbo metu – autobusai irgi buvo sausakimši mokinukų… Nemačiau nieko, apart krūvos galvų ir autobuso lubų, todėl galima sakyt, kad Liubeke kaip ir nebuvęs… Graudu. 

Grįžtam, vėl nueinam į restoraną (šįkart kitą jau), vėl vakarieniaut. Kiek pažiūrėjau – kas antras rūsys bent jau tame rajone – atsiras restoraniukas ar kavinė. Ir dar kai pirmą vakarą buvom kažkur kur panašu į kažką lietuviško, tai tas antrasis – kraupu, sprendžiant pagal išvaizdą. popierinė staltiesė, belekokie ventiliacijos vamzdžiai, ir apskritai, primena landynę. Užtat maistas ir virėjai atpirko viską… Buvo tiek labai skanu, tiek įdomiai pateikta. Kiek supratau – vienas iš virėjų netgi angliškai nemoka, bet užtat visa xebra kuri ten lankos – pažįstama, ir jis ten išsišiepęs varinėjo… Pvz niekad nemačiau kad atneštų desertą dideliam puode, ir paskui atsisėdę visi prie stalo stumdytų indelius, o virėjas krautų… Dar keli žodžiai apie maistą – duonos ten nemačiau net ir parduotuvėse mažesnėse (pats niekur nebuvau, tik pro vitrinas kiek pastebėjau), o restorane du kartus paprašius tai atnešė batono. Nu !#@^%@#%& nesikeikiant, musėt labai greit užsilankstyčiau su savo poreikiais duonai užsieny =) Kitas reikalas – jie mėgsta ten labai jau smagiai maistą pamaišyt – ne tik kad kur mes užsisakėm, ale ir kiek nužiūrėjau aplinkinius tiek viešbuty, tiek kitur – kaip besudėsi maistą, bet gaunas te toks mišinukas kad… Paryčiais musėt akis griaužia :F

Vo. Dar nufotkinau gatvę su šviesoforu (tokių šviesoforų yra daug, ir nemažai kas skirias nuo to kas yra pas mus – pvz šviesoforo rodyklė į dešinę su papildomu geltonu signalu) – ten skaičiuojamas laikas pakol užsidegs žalia. Vairuotojai mato analogišką švieslentę su laiku, kiek dar degs žalias signalas =)

Na, ir grįžus viešbutin buvo liūdniausia…  Grįžau visas vos gyvas (desertas papuolė "stiprokas" – t.y. su laipsniais, o ir miego trūkumas) – kaip ir jau reiktų eit miegot. Bet nusprendžiau susidėt daigtus iškart kelionei, kad ryte nereiktų ir čia aptikau smagų dalykėlį. Dingo mano lėktuvo bilietai… Vos atvažiavęs aš juos išsiėmiau iš kuprinės kad kas neištrauktų ir palikau viešbutyje ant stalo. Musėt betvarkant kambarį valytoja pasirodė besanti pasakiškai kruopšti ir išmetė kaip kokį reklaminį lankstinuką… Terlionės su viešbučio administracija ir kiti pasižaidimai iki trijų nakties nieko gero nedavė….

Galutinis rezultatas – vietoj to, kad dar pasivaikščiot po miestą, paimt ką nors lauktuvių, pažiūrėt kaip kas atrodo dienos šviesoj – aš nuo pat ryto keliauju ieškotis SAS atstovybės. Ten tvarkingai paėmė 100 eurų už bilieto kopiją… Sakyčiau afygiet – bišky nemaži pinigai už vieną atspausdintą popieriuką (gi pinigai buvo ir anksčiau sumokėti, ir kėdė mano vardu rezervuota). Ir prasidėjo kelionė namo…

Barškučiu iki Kopenhagos. Tadam!!!

O ten jau išsiprašiau vietą prie lango. Ir prasidėjo pleškinimas… Kaip supratau, virš Baltijos jūros siautė nemaža audra – debesys tiršti, lėktuvas vietoj 8km pakilo į ~12km aukštį… Po to dar pradėjo šiek tiek kratyt, visai smagiai atrodė besimalantys sparnų galiukai. Vėjas neblogas – toks įspūdis kad trečias debesų sluoksnis lenkia lėktuvą kuris ir taip jau neblogai pasviręs varė… Žodžiu – buvo smagu. Visa serija iki pat kol nusileido saulė :

Lietuvą perskridom jau visiškoje tamsoje, tiesa, Vilnių perskridom jau būdami žemai – žemiau debesų, taigi spėjau dar ir ten pasigrožėt vaizdeliu, bet nebeteko pafotografuoti…

Va taip vat ir pakeliavau po užsienį. Šefas juokavo, kad jei negausiu bilietų – ne problema – man ten siūlė darbą, va, mol pasilikčiau, gal ir Vokietija patiktų. Bet kad nifiga – ten nėr duonos. Užtat koks smagumėlis buvo grįžt namo… Visur gerai, ale namie geriausia. Dabar du metus ilsėsiuosi ir niekur nevažiuosiu. Kaip minimum. Vien jau tai kad mokiausi vokiečių kalbą berods dešimt metų, ir nei velnio nesuprantu ką jie kalba. Techninę literatūrą skaityt dar galiu vargais negalais vokiečių kalba, bet kalbėti ar suprasti… Koks malonumas buvo išgirst Kopenhagoje kažką kalbant lietuviškai – jėėėė, spėjo man per tris dienas viskas nusibost =)

Kitas reikalas – kai ėjau kalbėtis jau apie reikalus su vietiniais specialistais. Susėdom su vietiniu jų kompiuterastu pasišnekėt, tiesa, angliškai, ne vokiškai – ir kažkaip dzin, kad abu nelabai raukiam angliškai – svarbu terminai panašiai eina, kam tie linksniai ar laikai… Kitaip sakant, kantuperastas kantuperastą ir Zimbabvėj supras :P~