I shop therefore I am
Šiąnakt sapnavau labai įžvalgų sapną.
Deja, užpuolė mus zombiai eilinį kartą ir skleidžia savo zombišką virusą normaliems žmonėms. Keista, lyg ir nelabai mirę atrodo, bet vis tiek žinau kad zombiai vien iš jų pačių nuovokos sprendžiant. Bet kažkokie vis tiek ne tokie man jie. Nieko nežudo kaip priklauso. Bet žmonės vis tiek bėga nuo jų (tame tarpe ir aš su kažkokia grupele). Deja, beveik visi bandantys ištrūkt kažkaip pagauna jų virusą ir patys tampa zombiais, nors ir nebūna fizinio kontakto. Visiems suzombėjusiems būdingas vienas dalykas – jie be perstojo ką nors vartoja. Ėda maistą: nebaigia, išmeta, naują ima. Skudurus kaupia, išmeta, vėl kaupia. Bet kokį produktą randa, tuoj ima jį kažkaip vartot apsiputoję. Atrodo, kad vienintelis jų egzistencijos tikslas – be paliovos vartoti. Jie daugiau nieko nežino, apie nieką daugiau negali galvoti. Visi jų veiksmai yra tik tam, kad galėtų daugiau suvartot. Kažkaip susivokėm, kad negalima į juos žiūrėti, ypač vengti akių kontakto. Reikia visiškai nekreipt dėmesio į viską kas dedas aplinkui ir eiti į priekį. Labai buvo baisi mintis, kad mažai trūksta ir tu jau būsi nebe tu, o kažkoks vartojimo aparatas be nuovokos. Reikėjo mums kažkur pakliūt, greičiausiai, į saugią vietelę pas patikimus žmones, kur galėjom būti apsaugoti. Deja, kai ten nukeliavom, tie patikimi žmonės buvo ne suzombėję, o nužudyti…
Labai džiaugiuosi šituo sapnu :-)
wowka