Pasipiktinimas 2

    Aš irgi norėčiau pasipiktinti. Nors gal greičiau dabar ima tik juokas iš situacijos, bet tuo metu buvau pasiutus. Taigi, viskas prasidėjo, kai mano vyras apsirgo tradicinėm Lietuvos gerklinėm ligom. Keista, niekada nesirgęs, nors šiaurėj gyvena, o čia, matai, pagavo kvaraba. Taigi, kiekvieną dieną jam darėsi vis blogiau. Davėm visokių vaistų, pagaliau baigėm antibiotikais (turim pažįstamų vaistinėse). Niekas nepadėjo, dar blogiau pasidarė – nebegalėjo visai valgyt. Išgulėjo savaitę (savaitę ir nevalgė nei gėrė), išseko. Jau tėvai net galvojo, kad depresija pradėjo kibt, nes tūnodavo visą laiką su užtrauktom užuolaidom po kaldra. 

    Vieną dieną grįžus po darbo radau jau visai nusikankinusį. Skambinom vietinei daktarei, sako, geriau vežkit į greitąją, nes aš namų sąlygom nelabai ką galėsiu padėt tokioj situacijoj. Na gerai, vežam į Prienus į greitąją. Dar paminėsiu, kad vyras draudimo neturi, tai mes jau ir patys susiprotėjom, kad reikės mokėt pinigus. Nuvežėm, atvedėm į priimamąjį, paaiškinom situaciją budinčiajai, toji pasimetė (suprantama), o vyras vos pastovi ant kojų. Pagaliau susiprotėjo nuvest į kažkokį kambariuką, pasodino, po kiek laiko sugalvojo pamatuot temperatūrą. Iškart paminėjo, kad reikės mokėt pinigus už bet kokią konsultaciją, mes sutikom. Po to kažkam paskambino ir liepė eit į kitą pastatą, bandyt užsiregistruot ir po to gal kas išeis (!). Nueinam, prisistatom registratūroj, aš buvau aprėkta dėl nesuprantamo vardo ir pavardės pase, dar gavau rėkt, kad nėra ką įrašyt į a.k vietą (amerikiečiai tokio dalyko neturi). Pradėjo aiškint, kad reikės mokėt, o gal ir šiaip, nežinia, ar kas jį apžiūrės. Vienu žodžiu, nuteikė taip, kad tikrai nieko gero nesitikėjom. Aš pradėjau siust, maždaug, tai ką, žmogų vos ne mirštantį ant slenksčio paliksit?! Mes vaistų normalių net negalim be recepto nusipirkt! Pagaliau pakvietė į LOR kabinetą. Abi buvo, ir daktarė, ir iš registratūros. Iš pradžių aprėkė, kad jis nemoka kalbėt lietuviškai. Nu, tikrąja žodžio prasme aprėkė. Ne iškart pradėjo apžiūrinėt ligonį, o pradėjo moralizuot, kad už dyką čia niekas nieko nedarys. Maždaug, iš registratūros pradėjo aiškint, kad daktarė jį priėmė tik dėl to, kad yra geras žmogus ir kad jo visai neprivalo niekas priimt. Pasiutau visai, sakau, tai po velnių, sakysit kiek reikia mokėt ar ne?! Tada jau numykė ir pradėjo apžiūrinėt. Aišku, apžiūra truko gal kokią pusę minutės, bet, pasirodo, nustatė anginą, laringitą ir dar liaukų uždegimą, – bent jau taip sakė. Išrašė stipresnių antibiotikų, ketanovo (blet, net ir tas su receptu…) ir paleido užsiprašę 20 litų. Vėliau vyras tik po savaitės atsistojo ant kojų.

    Dabar aš ir galvoju, po velnių, ar negali sudaryt kokio nors veiksmų plano, ką daryt tokiu atveju? Taigi negi paliks besikankinantį žmogų likimo valiai vien dėl to, kad jis ne Lietuvos pilietis ir dar neturi draudimo? Dar, matai, drasko akis! Žiauriai likau nusivylus… Aišku, tuo metu mums tik reikėjo išgirst diagnozę ir gaut geresnių vaistų, tai tuo atžvilgiu viskas gerai. Bet aptarnavimo kultūra, jaučiu, kaip ir visada buvo, – apgailėtina.

 

 P.S. O čia tik šiaip linksmas pastebėjimas – nurašydama nuo paso vardą pavardę (Charles Petty) recepte daktarė padarė 3 klaidas :)) Žinoma, atleistina…

 

wowka 

Paskutinį kartą keista: Tuesday, October 16th, 2007 @ 10:12

parašyta Tuesday, October 16th, 2007 10:02 kategorijoje Ra?ytojai, WoweRe. Komentarų RSS 2.0. Pinging is currently not allowed.

Rašykite atsiliepimą